Naujienos

Visas Pirmos lygos naujienų archyvas
Simbolinė 2020 metų sezono Pirmos lygos rinktinė

Simbolinė 2020 metų sezono Pirmos lygos rinktinė

gruodžio 2

Dar vienos LFF Pirmos lygos pirmenybės – jau praeityje. Po neįprasto ir pandemijos sujaukto sezone turime nugalėtojus ir autsaiderius, atradimus bei nusivylimus.

Atėjo laikas ir 2020 metų sezono simbolinės lygos rinktinės variantui. Be abejo, tokios rinktinės sudarymas – gana subjektyvus reikalas. Šį kartą lygos apžvalgininko pasirinkimas – Jūsų dėmesiui.

 

Vartininkas:

Serhii Melashenko (24 metai„Nevėžis”, 18 rungtynių, 1575 minučių, 10 praleistų įvarčių, 2 geltonos kortelės)

Ukrainietis nuo pirmųjų sužaistų rungtynių ėmė įrodinėti, kad neblogi atsiliepimai apie jį nebuvo veltui.Vos jam užėmus postą Nr.1 „Nevėžio” gynyba pastebimai pradėjo žaisti ramiau, daryti mažiau klaidų, o ir jas neretai vartininkas ištaisydavo. Apie jo patikimumą byloja ir skaičiai – per 18 rungtynių praleisti tik 10 įvarčių. Be to, daugiau nei pusėje žaistų rungtynių ( 10-yje iš 18-os) vartininkas išliko „sausas”, nepraleidęs nei vieno įvarčio. Kėdainių komandos vartininkas labai greitai surado bendrą kalbą su komandos draugais, gerai vadovavo gynėjų veiksmams. Geri fiziniai duomenys dažnai leisdavo Sergejui kontroliuoti situaciją visoje baudos aikštelėje, patikimai žaisti tiek ant vartų linijos, tiek išėjimuose „antrajame aukšte”,

Rimtą konkurenciją šiam vartininkui sudarė puikų sezoną sužaidęs Nemanja Bjelanas („Hegelmann Litauen”) ir Martynas Matuzas („Jonava”). Tiesa, pastarasis pasižymėjo ir sunkiai valdomu charakteriu – užsidirbo net 3 raudonas korteles.

Gynėjai:

Ignas Dedura (42 metai, „Hegelmann Litauen”, 15 rungtynių, 1256 minutės, 2 įmušti įvarčiai, 6 geltonos kortelės ).

Prieš prasidedant sezonui atrodė, kad Igno vaidmuo komandoje labiau turėtų panašėti į komandos trenerių štabo pagalbininko, savotiško „rūbinės vedlio”.

Iš dalies taip ir buvo, tačiau veteranas toli gražu tuo neapsiribojo, o tapo vienu pagrindinių kauniečių ekipos gynybos ramsčiu. Tam tikrą greičio trūkumą Ignas kompensavo patirtimi, pozicijos pasirinkimu aikštėje bei tiksliu ir savalaikiu vadovavimu komandos draugams aikštėje. Unikalus tėvo ir sūnaus duetas „Hegelmann Litauen”gynybos viduryje – reiškinys, kuris, ko gero, gana retas ne tik Lietuvoje.

Igno autoritetas komandos draugų tarpe – neginčijamas, o pasirodymai varžovų baudos aikštelėje standartinių situacijų metu –-keliantys įtampą pastarųjų gynybai. Šį sezoną gynėjui pavyko įmušti 2 įvarčius, nors galimybių buvo ir daugiau. Tad šiuo komponentu tėtis sūnų pranoko. Įdomu, ar sekantį sezoną pamatysime šių „varžytuvių” tęsinį?!

Mantas Fridrikas (32 metai, „Hegelmann Litauen”, 18 rungtynių, 1589 minutės, 4 geltonos kortelės)

Stojus į komandos gretas Ignui, kažkiek pasikeitė ir Manto Fridriko pozicija bei funkcijos aikštėje. Tačiau nuo to mažiau patikimesniu jo žaidimas netapo. Maža to, jo žaidime atsirado ir naujų spalvų. Gana dažnai jį matydavome dalyvaujantį ekipos atakose, atliekantį aštrius perdavimus bei keliantį įtampą varžovų baudos aikštelėje.

Kartais susidarydavo įspūdis, kad Mantas tiesiog mėgaujasi futbolu, tarsi būtų jo pasiilgęs. Nors šį sezoną pačiam Mantui įvarčių įmušti nepavyko, bet vienas labiausiai patyrusių lygos gynėjų patvirtino savo kvalifikaciją. Labai norime tikėti ,kad paskutinio žodžio futbole Mantas dar netarė ir lauksime jo sugrįžimo į aukščiausią Lietuvos futbolo divizioną.

Tomas Rakašius (22 metai, „Nevėžis”, 20 rungtynių, 1800 minučių, 3 įvarčiai, 2 geltonos kortelės)

Pats jauniausias simbolinės rinktinės narys – sėkmingai „Nevėžio” gynybą cementavęs Tomas Rakašius.

Tomas nusipelnė epiteto „plieninis” – 20 sužaistų rungtynių ir nei karto jose nebuvo pakeistas! Nereiktų užmiršti ir to, kad ir tarpsezoniuose šis žaidėjas nepoilsiauja – sėkmingai gina „Akmenės“ spalvas Lietuvos futsalo A lygoje.

Prie to, jog „Nevėžis“, kartu su „Hegelmann Litauen“ praleido mažiausiai įvarčių lygoje jaunasis gynėjas prisidėjo iš tiesų nemažai. Tačiau nereikia pamiršti ir jo indėlio atakuojant varžovų vartus. Tomas efektyviai pasijungdavo prie komandos atakų, būdavo ypač pavojingas standartinių situacijų metu, pelnė 3 įvarčius. Bene svarbiausiu iš jų tapo smūgis į „Džiugo“ ekipos vartus, atnešęs „Nevėžiui“ itin svarbius taškus ir užtikrinęs palankią komandai situaciją prieš pirmenybių finišą.

Saugai:

Rokas Stanulevičius (26 metai, „Džiugas”, 13 rungtynių, 953 minutės, 5 įvarčiai, 2 geltonos kortelės ).

Gal kam pasirodytų ir keistas pasirinkimas. Rokas iš visos rinktinės praleido mažiausiai laiko aikštėje, tačiau atsigavęs po traumos žaidėjas tapo vienu iš „Džiugo” lyderių. Buvo rungtynių, kai jis tapo vienu iš žaidėjų, padėjusių Telšių ekipai atsitiesti ir „užsikabinti“ bent už ketvirtosios vietos, suteikiančios galimybę kitais metais žengti aukštyn. Rokas neretai (ir svarbiausiai efektyviai) naudodavosi vienu iš savo pavojingiausių ginklų – akcentuotais smūgiais iš tolimų distancijų. Tai lėmė ir gana aukštą rezultatyvumą – su 5 pelnytais įvarčiais saugas buvo vienas rezultatyviausių komandoje. Norisi tikėti, jog kitas sezonas Rokui būtų dar sėkmingesnis. To jam ir palinkėsime.

Alex Kyeremeh (25 metai, „Vilniaus Vytis” ir„Hegelmann Litauen”, 14 rungtynių, 1155 minutės, 6 įvarčiai, 6 geltonos kortelės, 1 raudona kortelė).
Šis legionierius, ko gero, buvo individualiai stipriausias Pirmos lygos žaidėjas. Išsiskyrė savo žaidimu jau „Vilniaus Vytyje”, o papildęs „Hegelmann Litauen” gretas greitai tapo vienu svarbiausių komandos žaidėjų. Šis faktas byloja ir apie gerą Kyeremeh prisitaikymą prie pakitusių sąlygų, o kartu – ir apie žaidėjo klasę.

Alexas išsiskiria geru aikštės matymu, laiku priimamais sprendimais. Gali individualiais veiksmais lemti epizodo baigtį, atsidurti atakų smaigalyje ir įmušti. Puikiai mato aikštę ir ne kartą asistavo rezultatyviais perdavimais komandos draugams. Pakankamai universalus žaidėjas, atnešdavęs naudos savo komandoms žaisdamas įvairiose pozicijose. Kita vertus, labai emocionalus, kartais tas jam ir trukdydavo, gauta nemažai kortelių „lygioje vietoje“. Pagal žaidimo lygį turėtų būti matomas bei išsiskirti ir aukštesnėje lygoje.

Paulius Osauskas (26 metai, „Jonava”, 18 rungtynių, 1586 minutės, 3 įvarčiai, 6 geltonos kortelės) 

Apskritai „Jonava“ išsiskyrė gana lygia sudėtimi, ir savo laimėjimus pasiekė labiau komandiniu darbu. Labai ryškių lyderių ekipoje viso sezono metu gal ir nebuvo, tačiau netrūko žaidėjų, kurie atskirose rungtynėse galėdavo tapti lyderiais. Vienas iš tų, kurie „tempė į kalną“ jonaviškius ir buvo Paulius. Statistiškai tai nebuvo įsimintiniausias sezonas komandos saugui, visi trys įvarčiai pelnyti vienose rungtynėse, tačiau futbole svarbu ne tik skaičiai. Osauskas buvo viena svarbesnių Eisvino Utyros komandos mechanizmo dalių, žaistose rungtynėse atlikdavo nemažai kartais nematomo, bet labai naudingo darbo. Pauliaus aktyvumas palengvindavo žaidimą kitiems ekipos atakuojantiems žaidėjams, o kartu su komanda iškovoti medaliai galėtų būti nemažu postūmiu tolimesniam tobulėjimui.

Mantas Makutunovičius (29 metai, „Vilniaus Vytis”, 17 rungtynių, 1423 minutės, 7 įvarčiai, 1 geltona kortelė)

Vienas universaliausių pastarųjų metų lygos futbolininkų ir toliau yra pastebimas bei naudingas komandai. Nors „Vilniaus Vytis“ sezono pabaigoje jau buvo nepajėgus pretenduoti į geresnes pozicijas, Manto žaidybinė kvalifikacija ir nusiteikimas nekėlė abejonių. Saugas vėl buvo vienu pavojingiausių varžovams „vyčių“ žaidėju, pelnė 7 įvarčius.

Beje, ko gero, 2020 metų sezone Mantas yra daugiausiai rungtynių sužaidęs žaidėjas įvairiose Lietuvos futbolo pirmenybėse bei turnyruose – futsalo A lygoje („Turbotransfers“), LFF Pirmoje lygoje ir LFF taurėje („Vilniaus vytis“) ir netgi Lietuvos paplūdimio futbolo čempionate („Igol“). Nors toks universalumas ne visuomet patikdavo vilniečių ekipos strategui Algimantui Liubinskui, reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais „Vilniaus Vytį“ be Manto įsivaizduoti būtų nelengva.

Vilius Armanavičius (25 metai, „Hegelmann Litauen”, 19 rungtynių, 1609 minutės, 9 įvarčiai, 3 geltonos kortelės, 1 raudona kortelė)

Rezultatyviausias Kauno komandos žaidėjas nusipelnė vietos rinktinėje ne tik dėl pasiektų įvarčių. Nors reikia pasakyti, kad 9 pelnyti įvarčiai – solidus ir keliantis pagarbą rezultatas atakuojančiam saugui. Armanavičius buvo vienas iš kertinių „Hegelmann Litauen“ žaidėjų viso sezono metu, buvo pastebimas ir rezultatyvus viso sezono metu ir vienas svariausių argumentų Kauno ekipos atakose.

Kaip jau įprasta, Viliui netrūko kovingumo, darbštumo. Be to, sezono eigoje dažniausiai pavykdavo suvaldyti ir emocijas, kas ne visada pasisekdavo anksčiau. Įgauta patirtis ir gana sėkmingas žaidimas sezono metu leido Viliui pasijusti kiek ramiau, neblogai išnaudoti susidariusias progas. Žodžiu, sezonas šiam laikinosios sostinės ekipos žaidėjui susiklostė gan vykusiai. Galima tikėtis, kad dar vienas sugrįžimas į A lygą bus sėkmingesnis nei ankstesni kartai.

Puolėjai:

Evaldas Kugys (27 metai, „Nevėžis”, 18 rungtynių, 1701 minutė, 16 įvarčių, 7 geltonos kortelės)

Nominaliai abu žaidėjai, atsidūrę puolėjų pozicijose gali būti ir atakuojantys saugai, tačiau neradome, kas labiau tiktų užbaiginėti lygos rinktinės atakas, nei dar vieną puikų sezoną sužaidęs duetas iš Kėdainių.

Evaldo pasiekimai Pirmoje lygoje apskritai yra neeiliniai – jau trečią sezoną šis žaidėjas yra rezultatyviausių lygoje gretose. Sakoma, kad įkopti į viršūnę yra netgi lengviau, nei joje išsilaikyti, bet Evaldui tas pavyksta jau ne vienerius metus. Turėkime omenyje, kad varžovai irgi analizuoja „Nevėžio“ žaidimą, ruošiasi jam, skiria be abejo didesnį dėmesį, tačiau ….priešnuodžių neranda.

Labai būtų įdomu pamatyti Evaldą A lygoje ir pažiūrėti, kaip sektųsi jam dvikovose su stipriausių Lietuvos klubų žaidėjais. Esame įsitikinę, kad jis nebūtų pati laukiamiausia dovanėlė varžovų gynėjams. Kita vertus, rezultatyviausiam pastarųjų metų lygos futbolininkui nėra net kada atsikvėpti – pirmuosius įvarčius už „Akmenės“ ekipą jis jau pelno naujosiose Lietuvos futsal pirmenybėse.

Aretas Gėgžna (32 metai, „Nevėžis”, 18 rungtynių, 1497 minutės, 12 įvarčių, 1 geltona kortelė, 1 raudona kortelė)

Aretui tai irgi ne pirmas toks sėkmingas sezonas žaidžiant už „Nevėžį“. Visgi, kai greta asmeninių pasiekimų yra dar proga pasidžiaugti ir komandos iškovota nugalėtojų taure, sezoną galima laikyti idealiu. Neabejotini Kėdainių ekipos lyderiai žaidė ne tik efektyviai, bet ir efektingai. Įvarčių buvo pasiekta daug , o kai kurie iš jų turėjo įtikti net rafinuočiausių futbolo gurmanų skoniui. Turbūt retame gražiausių turų įvarčių rinkinyje nefigūravo rezultatyvūs „Nevėžio“ lyderių veiksmai.

Tiesa, lemiamose sezono rungtynėse Aretas negalėjo padėti komandai aikštėje (koją pakišo nesusivaldymas priešpaskutiniame ture), tačiau buvo kartu su komanda, atiko netgi dalį susirgusio ekipos trenerio funkcijų. Sezono finišas buvo pergalingas ir džiaugsmingas, o kartu ir simboliškas. Ypač turint omenyje, jog abu rezultatyviausi „Nevėžio“ futbolininkai jau žengia savo pirmuosius žingsnius ir vaikų bei jaunimo trenerių karjerose.

Vyr. treneris: Vitalijus Stankevičius („Nevėžis”)

Dažniausiai panašiuose rinkimuose minimos nugalėtojų strategų pavardės. Nebus išimtimi ir šis kartas. Mūsų nuomone – visiškai pelnytai, nes pergalingas sezonas nebuvo toks jau paprastas.

Turint omenyje itin sunkią ir nesėkmingą sezono pradžią, suvaldyti ir suvienyti komandą neturėjo būti lengva. Tačiau „Nevėžis” atsitiesė ir įsibėgėjo taip, kad varžovams nepaliko šansų pirmenybių finiše.

Be abejo, Kėdainių komandai daug padėjo keli žaidėjai iš užsienio, prisijungę prie ekipos po karantino, puikiai prie jos pritapę ir ją sustiprinę. Taip pat nemažai lėmė ir tai, jog branduolys jau ne pirmus kartus žaidžia kartu, puikiai supranta vieni kitus. Treneris taip pat jau „įleidęs šaknis” Kėdainiuose, su trumpomis pertraukomis darbuojasi šiame mieste daugiau nei dešimtmetį. Tad ir komanda gerai pažįsta trenerį, jo darbo stilių bei reikalavimus, ir treneris žino su kuo dirba.

Komandos žaidimą charakterizuoja ir kai kurie skaičiai. „Nevėžis” – rezultatyviausia lygos komanda, o kartu – ir viena iš dviejų, mažiausiai praleidusių. Tai byloja apie puikų atakos ir gynybos balansą, o kiekvienoje grandyje Kėdainių ekipa turėjo lyderių. Įdomu ir tai, kad tarpsezonyje nepavyko išvengti nuostolių (R.Lipnevičius, J.Supronas), tačiau gavę progą atsikleidė kiti žaidėjai. Tai – irgi trenerio nuopelnas.

Įdomi detalė, kuri pasako irgi nemažai yra ta, kad dėl ligos treneris negalėjo dalyvauti lemiamose paskutinėse sezono rungtynėse, tačiau išeitis buvo rasta – komandos valdymas buvo vykdomas per ekipos senbuvius, kurie trenerio nurodymus puikiai suprato ir tikslas buvo pasiektas. Atrodytų smulkmena, bet yra toks pasakymas, kad trenerio darbe smulkmenų nebūna.

Šį sezoną tokia sinergija atnešė ilgai lauktus aukso medalius miestui prie Nevėžio. Medalius, kurių komanda nusipelnė.

Kalbant apie kitus pretendentus į lygos rinktinės trenerius, pažymėtume Artūro Ramoškos („Hegelmann Liatuen”) ir Eisvino Utyros („Jonava”) darbą.